Naujoji Zelandija (arba Aotearoa – maorių kalba) – berods toliausiai (per 17 tūkst. km) nuo Lietuvos nutolusi šalis pasaulyje. Pagal plotą ji keturis kartus didesnė nei Lietuva, o gyventojų kiek daugiau nei 4 milijonai. Ir čia daugybė galimybių kelionėms gamtoje...

Penktą valandą ryto įmečiau raktus nuo kambario į tam skirtą dėžutę ir dar visiškoj tamsoj išvairavau į kelią. Iki tikslo dar apie 120 kilometrų vienu vaizdingiausiu Naujosios Zelandijos keliu į ko gero vieną gražiausių pasaulio vietų – Milford Sound (Milfordo įlanka).

Nors iš tikrųjų tai fiordas – kažkas suklydo pavadindamas, taip ir liko. Tai vienintelis Naujosios Zelandijos Southland‘o fiordas pasiekiamas keliu. Šalia esančiame Doubtful Sound buvo filmuojamos „Žiedų valdovo“ scenos. Visa tai – didžiuliame Fiorland nacionaliniame parke, įtrauktam į UNESCO World Heritage sąrašą, kurio teritorija užima beveik dešimtadalį visos šalies teritorijos.
Patogu šiais technologijų laikais – važiuodamas telefonu užsisakai nakvynę, padiktuoji kreditinės kortelės duomenis, jie tau pasako kodą kaip įeiti ir kur paimti raktą. Atvažiuoji vėlai, randi švarią lovą, rankšluostį, dušą, virtuvę ir kokius kelis dar nemiegančius keliautojus su kuriais išgeri alaus, pasidalini įspūdžiais, informacija ar planais. Kitą rytą – kiekvienas savais keliais.

Keliauju vienas, tad mieguistumą prie vairo bandau išblaškyti puodeliu kavos ir visu garsu atsukta vienintele AM dažnio radijo stotimi. Automobilis pagyvenęs, tad kompaktinių diskų grotuvo nėra, o kasečių šiais laikais taip lengvai negausi. FM radijo stočių tokiose atkampiose vietose netraukia, o AM kokybė jau netenkina šiuolaikinių standartų. Porą kartų sustoju pasigrožėti aušra kalnuose – vos vos pradeda švisti. Išjungus variklį apgaubia visiška tyla. Pirmą automobilį sutinku tik nuvažiavęs daugiau kaip pusę kelio. Keliukas vingiuoja ir galiausiai neria į tunelį. Išlindus vingiuoja dar labiau, kol pasiekiu visiškai tuščia stovėjimo aikštelė ir ženklą draudžiantį važiuoti toliau. Atvažiavau. Kiek po aštuntos valandos. Tiesa, aikštelė ne visiškai tuščia, jos kampe stovi spalvingas campervan iš Juicy Rentals, o iš jo ką tik prabudę ropščiasi pora keliautojų. Būtent šita įmonė ir specializuojasi tokių transporto priemonių nuomoje – jose daug vietos dviejų žmonių daiktams, o gale galima ir išsitiesus miegoti.

Toliau kelio nėra, prasideda pats fiordas. Atrodo maždaug taip:

Man pasisekė, kad nelyja, nes anot vietinių čia lyja dvi dienas iš trijų. Nors nepanašu, kad lietus galėtų sugadinti įspūdį, gal net atvirkščiai.

Toliau yra kelios galimybės. Galima eiti tam skirtu taku ir vaizdais grožėtis iš šono. Bet tai vos kelių kilometrų ilgio takas – toliau tiesiog stačios uolos prasmengančios į vandenį, nepraeisi. Galima išsinuomoti kajakus ir tam reikia skirti jau gerą pusdienį, o dar geriau visą dieną. Aš tiek laiko neturiu, tad renkuosi jau iš anksto suplanuotą labai jau komfortišką galimybę – kruizą nedideliu laivu. Tokias paslaugas čia siūlo lygiai keturios kompanijos, kiekviena su skirtingu laivu. Pasirinkau patį mažiausią ir išplaukiantį anksčiausiai – dar su besibaigiančia aušra. Tokių ankstyvų keleivių irgi nedaug – apie dešimt žmonių. Kruizas trunka beveik tris valandas – išilgai fiordo laivas išplaukia į Tasmanijos jūrą, apsuka puslankį ir grįžta atgal. Pamatau plaukiojančius kajakerius ir užsinoriu pas juos. Nors savotiškai gerai ir laive – patogiai įsitaisai viršuje, geri kavą ir negali atitraukti akių nuo prieš akis atsiveriančių vaizdų. Vaizdai kalba už save:

Rytas šiek tiek žvarbokas, nors čia dar tik vasario mėnuo ir vasara dar nesibaigusi, o ant aplinkinių 1800 metrų aukštį siekiančių uolų viršūnių galima įžvelgti ir sniego lopinėlius. Įspūdingi iš uolų bėgantys kriokliai.

Nedaug yra tokių vietų, nuo kurių negali atplėšti akių, kur vaizdai sukasi, keičiasi tarsi nerealiam pasaulyje. Didysis Kanjonas Arizonoje, Kandalakšos įlanka Kolos pusiasalyje, vaizdai į kalnus iš Olchon salos Baikalo ežere, ar mistiniai minkštos žalios spalvos slėniai Altajaus kalnuose – prie šių nuostabių vietų, kurias teko laimė aplankyti, drąsiai galima pridėti iš šią Milfordo įlanką Naujosios Zelandijos pietinėje saloje. Vieno dalyko gaila – kad neturiu galimybės čia praleisti daugiau laiko. Jau beveik du mėnesius gyvendamas Naujojoje Zelandijoje, žinojau, kad nepaliksiu šios šalies neaplankęs Milfordo įlankos. Vasario pabaigoje Christchurch mieste įvykęs žemės drebėjimas kiek pakoregavo mano planus (namas, kuriame gyvenau buvo gerokai apgadintas ir tapo nebetinkamas gyventi, mieste po drebėjimo nebuvo nei elektros nei vandens), bet gal net į gerąją pusę – buvau priverstas išsinuomoti automobilį ir išvykti dviem dienom anksčiau nei planavau.

Per šešias keliones dienas iki Milfordo įlankos ir atgal į Christcurch suvažinėjau per du tūkstančius kilometrų, sutikau krūvą įdomių žmonių ir patyriau daug gerų įspūdžių. Įspūdinga šalis, įspūdinga gamta, labai draugiški ir šilti žmonės. Gal dėl to, kad čia gamtos daugiau nei žmonių. Gal todėl, kad jie taip nutolę nuo likusio pasaulio. Gal todėl, kad čia žemė dažnai dreba.

Arūnas Gudinavičius, 2011 m. gegužės 12 d.