Į kelionę leidomės penkiese – visi jau patikrinti, patikimi bendražygiai, įveikę ne vieną I-II kategorijos upę Karelijoje ir Koloje. Tikslas iš pirmo žvilgsnio labai paprastas: pasiekti upės aukštupį ir jau upe nusileisti tiesiai į Baikalo ežerą. Bet smagiausia yra tai, kad čia Sibiras. Ir dar kalnai. Tad atsitikus nelaimei susilaukti operatyvios pagalbos jokios vilties.

Dalyviai: Jonas Balčiūnas (grupės vadovas), Arūnas Gudinavičius (organizatorius), Darius Vaitkaitis (derybininkas), Mindaugas Beniušis ir Margarita Kazakevičiūtė (šeimynėlė). Kvalifikacija vandens žygiuose: I-II kategorijos vandens žygiai Karelijoje ir Koloje.
Vieta: Upė Utulik į pietus nuo Baikalo ežero, Chamar-Daban kalnų masyve.
Laikas: 2007 rugpjūčio 12-19 d. (4 ėjimo ir 4 plaukimo dienos).
Plaukimo priemonės: pripučiami kajakai – trys „Saidės“ (3,60 m ilgio) ir du “Edelveisai” (3,20).

 

Upės Utulik charakteristika: debitas: birželį – 30 kub metrų/sek, liepą – 46 kub metrų/sek, rugpjūtį – 41 kub metrų/sek. Upės ilgis nuo ištakų – apie 90 km, mūsų plauktas maršrutas, nuo intako Spuskovaja – beveik 60 km. Vidutinis nuolydis 7,7 m/km. Tai klasikinis III sudėtingumo kategorijos (su atskirais V kategorijos elementais) maršrutas. Priėjimas prie upės: 40 kilometrų pėsčiomis kalnų takeliu. Aukščiausia tako vieta – perėja Čiortovo vorota, apie 1800 metro aukštyje.

 
Įveikto maršruto schema

2007 rugpjūčio 12 d.

 

Anksti ryte nusileidom Irkutsko oro uoste. Privaziavo trapas, autobusas ir mus nuvežė. Jokio iškilmingumo. Bagažo teko palaukti kažkokioj daržinėj, bet visi daiktai buvo sveiki. Jautėmės dar netvirtai – sutrumpinta beveik bemiegė naktis ir mums dar nepažintas kraštas.

Važiuojam į geležinkelio stotį, pasidedam daiktus ir imamės registracijos bei tolesnių pervežimo klausimų. Registraciją sutvarkom stebėtinai lengvai ir pigiai (po 100 RUB žmogui), čia reikia dėkoti Margaritos grupelei, kuri atvažiavo anksčiau ir viską išsiaiškino.

Traukinys iš Irkutsko į Sliudianką važiuoja virš trijų valandų ir kainuoja tik 47 RUB. Tačiau visiškai nesunkiai pavyksta prikalbinti maršrutinio mikroautobuso vairuotoją už 1500 RUB mus nuvežti virš 150 km į galutinį tašką kalnuose, iki kuriuo dar privažiuoja automobiliai. Maršruto numeris nuo automobilio greitai nuimamas, jau sulipę keleiviai išsodinami ir mes leidžiamės į kelią. Visus greitai palaužia miegas – aklimatizacija prie šešių valandų laiko skirtumo. Kiek numigę jaučiamės gerokai žvaliau. Sustojam Kultuko kaimelyje jau ant Baikalo kranto nusipirkti rukytos žuvies – charius, ta žuvis vadinasi – šalto, karšto rūkymo, džiovinta. Važiuojam toliau, ryjam tą žuvį, užsigeriam alumi. Po daugiau kaip dviejų valandų važiavimo ir kelių paklydimų, mus išleidžia už Perevalo kaimo, maždaug 300 metrų aukštyje. Mikroautobusas toliau nevaziuoja – kelias per prastas.

Fotografuojamės žygio pradžiai, verčiamės ant nugaros  kuprines (35-37 kg) ir kopiam keliuku aukštyn. Nespėjom kaip reikiant ir pavargti, kaip mus paveja tokių kelių monstras – rusiškas UAZ‘ikas. Jis jau pilnas žmonių, tai sutariam, kad jie paims mūsų kuprines ir Margaritą su Mindaugu. Likę trys eina pesčiomis. Nueinam kokius 5 km ir per porą valandų prieiname savo kuprines, atvežtas į turistinę bazę ir jau su kuprinėmis traukiame toliau. Vakarėja, tad dar paeinam porą kilometrų ir stojam nakvynei netoli Sliudiankos upelio. Temstant prie mūsų laužo prisijungia grupelė geologų studentų su dėstytoju – tie patys, kurie pavežė mūsų daiktus su automobiliu. Jie čia ieško lazurito ir kitų pusbrangių akmenų.

 

 

2007 rugpjūčio 13 d.

 

Naktį pradėjo lyti, nors praeitą dieną plieskė saulė ir buvo beveik 30 šilumos. Jau 9:30, bet visi miega, 10:30 visi vis dar palapinėse, matyt tingi lipti į lietų.

Pagaliau noras nueiti į krūmus nugalėjo, apsirengėm neperšlampamas kelnes, striukę ir išlindom. Kuriam laužą, nustojo lyti. Pakuojamės ir apie pirmą valandą dienos pradėjome kopti į kalnus. Ėjome po 25 min ir po 5 min poilsio. Jonas nužygiavo kažkur toli į priekį.

Keliukas eina išilgai Sliudiankos kranto, akmenuotas, pradžioje nestipriai kylantis aukštyn. Po kokių dviejų valandų ėmė statėti, buvo ne taip ir lengva lipti, sunki kuprinė spaudė pečius ir kojos vis sunkiau lipo per akmenis.

Beje tuo akmenuotu ir stačiu keliuku vaikščioja ir arkliai, juos turistai gali išsinuomoti Sliudiankoj – iki meteo stoties kainuoja po 2000 RUB, iki pačio Utulik – 6000 RUB. Pakeliui sutikome nemažai pėsčiųjų turistų, kurie leidosi žemyn, vandenininkų nesutikome. Labai nustebdavo, kad mes iš Lietuvos.

Takas vis statėja. Įkopus eilinį etapą, sutikome jaunikaitį, kuris šmaikščiai nupasakojo likusį kelią iki meteo stoties: reikia pereiti Kazachya polianą ir įveikti „laiptus į dangų“ – labai statų ruožą. Margaritai vėl praėjo noras kopti. Ta proga stojom pietų. Papietavę kilome toliau ir prieš akis atsivėrė nuotraukose matytas meteo stoties vaizdas. Pirma Margaritos frazė buvo:  „O kur laiptai į dangų?“.  Mindaugas: „Jau praėjome“. Margarita: „Oi, kaip gerai!“. Pasiekėm apie 1400 metrų aukštį.

Pasipildėm vandens atsargas (artimiausius 7-10 km vandens nenusimato), pabendravome su meteo stoties darbuotojais ir patraukėme toliau. Nusprendėm įkopti į Čerskio viršūnę (2090 metrų). Mindaugas ir Margarita nusprendė nekopti, tad liko saugoti daiktų.

Trise patraukėm į pik Čerskovo. Pradžioje takelis buvo visai nestatus ir atrodė, kad bus lengvas pasivaikščiojimas. Kiek aukščiau baigėsi miškas, takas ėmė statėti ir vedė kalvagūbrių keterom. Vietomis vienoje tako pusėje būdavo skardis, kitoje – uola. Užlipus ant vienos tarpinės keteros viršūnės pamatėme ežerą Serdce. Troškino. Vandens visai nebuvom pasiėme. Gelbėjomės saldainiais ir kramtomom gumom. Jonas kaip visada nutolo. Paskui jį suspėti neįmanoma. Mes su Darium įkopėme į eilinį statų uolėtą šlaitą ir nusprendėme pirmą kartą po dviejų valandų lipimo atsisėsti atsikvėpti. Pasėdėjom penketą minučių, pasižvalgėm, žiūrim išlenda iš viršaus Jono galva – ko čia sėdit, juk viršūnė už 20 žingsnių... Viršuje kryžius, atminimo lenta, akmenų krūvelės, navigacinis žymeklis, pagal buriatų tradicijas apraišiotas medžiagos skiautelėmis. Dangus apniukęs, tai vaizdai ne patys gražiausi. Tolumoje įžiūrim ir patį Baikalą. Nusifotografuojam, nusifilmuojam ir sukam atgalios. Kaip ir lipdami aukštyn sutinkam keletą pėsčiųjų turistų grupių.

Prieinam vietą, kur palikome daiktus, kiek atsikvepiam, dedamės kuprines ir bandom keliauti toliau. Priekyje labai stati atkarpa, tad panašu, kad vandens greitai neprieisim. Ir vakaras artėja. Nusprendžiam nebelipti, grižtam kiek žemiau ir naujoj vietoj kuriam stovyklą. Vieta labai nelygi, sunku rasti plotelį palapinei, bet leistis dar žemiau nesinori. Malkų yra, eglės, bet jos visiškai drėgnos, labai prastai dega. Galų gale jau tamsoje papietaujam, pasilepinam arbata su medumi ir griūvam miegoti. Darius sako, kad miegosime slysdami žemyn – tokia jau nelygi vieta.

2007 rugpjūčio 14 d.

 

Buvom sutarę, kad kelsimės anksti, bet šaltas rytas privertė dieną pradėti beveik valanda anksčiau nei buvo planuota... Pusryčiai, pakavimasis ir net 10:00 patraukėme į viršų.

Pradžioje kelias buvo žinomas, –  vakar tuo pačiu taku kopėme į Čerskio viršūnę. Bet kiek palipus pasidalijo į dvi kryptis – viena į viršų, kita į slėnį, čia mes ir nuėjome. Tai kažkada buvęs svarbus prekybinis kelias – Staryj Kamarinskij Trakt. Nuotaika puiki, kylame toliau, užnugary palikdami pelkynus, upeliukus, kojines ant akmenų, ir nespėdami nurinkti visų pakelės mėlynių. Prieinam mažą upeliuką – Kamennaja. Labai gražus nedidelis kanjonėlis, kurio lediniame vandenyje atmirkėm batuose jau spėjusias apvysti kojas. Ilgai kojų vandeny nepalaikysi, vanduo gal kokių +4 laipsnių viso labo.

Einam toliau ir nusileidus į slėnį ant Čertovo ežero kranto išvydome mūsų belaukiantį Joną. Čia pat ir perėja Čiortovo vorota. Aukštis apie 1800 metrų.

Pailsim, papietaujam ir pradedam leidimosi link Utuliko etapą. Jonas išeina pirmas ir greitai atitrūksta nuo grupės. Dariui vėjai perpučia kelią ir jis vargiai begali paeiti. Nuimam svorio, darom kompresus ir labai iš lėto judam. Jau vakarop pasiekėme pirmąją Spuskovaja upės brastą, už kurios puiki vieta nakvynei, su krūva sausų malkų ir nerealiu peizažu tolumoje. Įsikūriam, prisiverdam skanios sriubos, badano lapų arbatos ir laukiam Jono. Tą dieną jo nebesulaukiam. Jis laikydamas didelį tempą dar tą pačią dieną pasiekia Utuliką ir skaitydamas „Mažąjį princą“ nakvoja ten vienas be palapinės.

Jonas: “Jau temsta. Į laužą primetu daug malkų, bet laužo šviesą sugeria tamsa. Pasikloju kilimėlį prie laužo. Išsitraukiu miegmaišį. Kažko nejauku, atrodo, kad į mane kažkas žiūri iš tamsos, kažkur traška šakos. Bandau stipriau įkurti laužą, bet malkų nėra daug. Prisimenu, kad kuprinėje yra degtinės. Įkalu ant drąsos. Drąsos kažko nepadaugėja. Lendu į miegmaišį, šalta, tamsu, spragsi laužas, nesuprantu ar miegu ar ne. Atsimerkiu, žvaigždės, tamsa, pasidaro šalta, ropoju prie laužo, primetu daugiau malkų. Apsirengiu komplektą drabužių. Rytas ateina ryškiai pavėlavęs. Vėl diena, visos nakties šmėklos nueina miegoti, o aš taip ir nesuprantu ar miegojau ar ne.“

2007 rugpjūčio 15 d.

 

Kitą rytą Dariaus koja jaučiasi kiek geriau, bet vis dar lėtu tempu traukiam tolyn. Takas pereina tai vienon, tai kiton upelio pusėn. Kai kurias brastas peršokinėti neišeina, tenka nusiiminėti batus ir bristi.

Sustojam papietauti ir čia mus randa Jonas. Jis, supratęs, kad kažkas negerai, nuo Utuliko pakilo aukštyn, mūsų ieškoti. Paima Dariaus kuprinę ir vėl nulekia prie upės. Mūsų tempas, kai Darius be kuprinės jau kiek didesnis, tad po dviejų valandų pasiekiam Utuliką ir mes. Ant aukšto upės skardžio kuriam stovyklą, greta rusų pėsčiųjų grupės. Visi džiaugėmės, kad pagaliau priėjom upę. Saulė šildo, vanduo gal kokių 12 laipsnių, tad visi išsiprausiam, ilsimės ir ruošiamės kitam žygio etapui. Malkų nėra, viskas išrankiota. Na bet vakarienei išsivirti prisirankiojam.

2007 rugpjūčio 16 d.

 

Kėlėm su šviesa, kaip visada paryčiais buvo šaltoka, 7-8 laipsniai. Pūtėmės laivus ir pakavomės beveik keturias valandas (!), tad pajudėjom apie vidurdienį. Atsisveikinam su rusų pėsčiųjų grupe, perkeliam per upę jų jauniausią komandos narį. Likę, susikabinę rankomis sunkiai perbrenda atrodytų visai ramią upę. Oras puikus, šviečia saulė, vanduo smaragdinės spalvos ir musų džiaugsmui ne toks šaltas, kaip mažuose kalnų upeliuose.

Aukštis 858 metrai. Baikalas – 455 metrų virš jūros lygio. Plaukimo upe – apie 60 km.

Pirmi kilometrai skirti apsipratimui, irklavimo įgūdžiams prisiminti. Iki pirmojo dešinio intako Šubutuj tik nedidelės rėvukės. Smagu, laviruojam. Praplaukiam Šubutuj, prasideda jau didesnės rėvos, slenkstukai. Stojam už nedidelės rėvos pailsėti. Mindaugas nusprendžia ją įveikti dar kartą, Arūnas stato kamerą filmavimui. Įplaukti iki vidurio jam sekėsi puikiai, po to akmuo ir Mindaugas vandeny. Mindaugą nuneša srovė, šaunuolis – nei irklo, nei laivo nepaleidžia. Margarita šoka į kajaką ir pavijus Mindaugą, paima iš jo irklą. Pats Mindaugas bando siekti dugną, bet neišsilaiko prieš srovę ir jį nuneša vėl. Priplaukia Jonas su savo kajaku ir pagauna.

Toliau vėl rėvos, nedideli bevardžiai slenkstukai, bet bangos, bačkos jau gaunasi tikrai pakankamo stiprumo, tad emocijų netrūksta. Arūnas, rodos eiliniame slenkstyje, susimėto prieš didžiulį akmenį. Kajaką prispaudžia šonu ir verčia. Bet panyra tik iki kaklo ir kartu su laivu įspraudžiamas tarp dviejų akmenų. Užlipa ank akmens, perkelia kajaką ir nuplaukia. Iš paskos praplaukia Darius, po jo – Mindaugas. Jis irgi verčiasi, nors kiek kitoje vietoje. Šiek tiek srovės panešamas, nieko nepaleidžia ir pats sėkmingai išlipa į krantą. Tai berods buvo vardinis slenkstis – Rassochinskij.

Po to seka visa eilė rėvų ir slenksčių. Tik vėliau sužinojome, kad net nestabtelėje visi sėkmingai įveikėme slenkstį Razdeljnyj. Nebesiorientuojam kokioje vietoje esame, plaukiam ir vis laukiam, kada priplauksim vieną iš sudėtingesnių slenksčių – Čižik. Rėvos, bačkos, purslai – plaukiam kaip patrakę.

Arūnas: „Plaukiu paskui Joną ir Darių, kažkaip sunkiai suvaldyti laivą darosi, plaukiam tarp didelių akmenų, srovė neša, ir štai kiek nelauktai, nuo gal 1,5 metro aukščio nuopylos žvelgiu žemyn – ten ką tik nušoko Jonas, kažkur trumpam užstrigo ant akmens, ant jo beveik užšoka Darius, jį apsuka atbulai, dabar jau man eilė, galvoju, po velnių, ko jie ten malasi, kur man dėtis?! Spėju pagalvoti, kad užšokęs ant jų, šansų neišvirsti neturiu, bet paskutiniu momentu jie abu kažkaip sėkmingai nuplaukia, o aš taip pat sėkmingai nušoku ir srovė išneša į ramesnę vietą. Apsisukam žiūrim, ką mes čia praplaukėm. Kodėl visad iš apačios sunkios vietos atrodo visai paprastai? Atplaukia Mindaugas – praplaukia, atplaukia Margarita – virsta. Viską paleidžia iš rankų, ir srovė ją išneša ant nugaros galva į priekį. Mes viską (Margaritą, laivą, irklą) sėkmingai sugaudom. Margarita šypsosi, bet akys gerokai padidėjusios.”

Priverstinė pertraukėlė. Ir tik jau kitą dieną, kai sutikome rusų katamaranų grupę, išsiaiškinom, kad tai ir buvo Čižik slenkstis. Nei žvalgybos, nei saugos mums neprireikė…

 

 

Toliau vėl – srovė, bangos, srovė, purslai, atsipalaiduoti nėra kada. Nežinodami kur randamės, neidentifikavę pralėkėm ir dar vieną vardinį slenkstį – Trechkaskadnyj (Trijų kasdadų slenkstis). Vakarop jau jaučiasi nuovargis ir tariamai niekaip nepriplaukdami Čižik slenksčio, stojam nakvynės. Randam puikią vietelę, daug malkų, verdam ryžius, džiovinam rūbus, aptariam įspūdžius ir konstatuojam, kad iki šiol plaukėm visai be žvalgybos, nors aišku, kad rimtų slenksčių dar nelabai buvo (iš tikrųjų klydom – jų buvo). Pasižadam labai rimtai statyti apsaugas ir daryti žvalgybą. Panašu, kad šiandien eisim anksti miegoti. Gavom nemažai adrenalino, jau penktoji žygio diena. Panašu, kad dangus niaukiasi. Ko gero naktis bus šiltesnė, bet galim sulaukti ir lietaus.

Jau beveik sutemus Jonas parnešė tris žuvis. Sako, kad vadinasi charius. Nesiginčijom. Valom, trinam prieskoniais, rytoj virsime žuvienę!

2007 rugpjūčio 17 d.

 

Mindaugas: „Nubudome kaip visada paskutiniai (Mindaugas ir Margarita). Kažkaip labai skaniai miegasi prie upės. Papusryčiauvome, paliūdėjome dėl pablogėjusio oro. Tikimės, kad nepradės lyti. Pradėjus plaukti iš karto prasidėjo slalomas tarp akmenų. Rėva, po rėvos... nepataikius į bangų ritmą apipila nuo galvos iki kojų. Pataikius gi, nuo trečios bangos patiri smagų skrydžio jausmą.“

Po maždaug valandos plaukimo, priplaukiam rusų vandenininkų su katamaranais stovyklą. Stabtelim, pasišnekam. Jie mums parodo vietą, kurioje mes esame. Pasirodo, esam nuplaukę gerokai daugiau nei įsivaizdavome. Ir dar beveik be nuostolių praėję keturis vardinius slenksčius.

Plaukiam toliau. Galbūt pradėjom per gerai apie save galvoti, ar šiaip atsipalaidavom, bet nenuplaukus nei poros kilometrų nuo rusų stovyklos, viena iš rėvų dešinėje atsimuša į nuožulniai žemyn einančią uolą. Pirmas vagos viduriu plaukęs Jonas vos ne vos posūkį įveikia, o iš paskos plaukęs Arūnas, plaukė dar dešiniau, nors akivaizdžiai reikėjo laikytis kiek galima kairės pusės. Išeiti iš posūkio nepavyksta, prispaudžiamas prie uolos, apverčiamas ir kurį laiką paviršiuje nesirodo. Darius kliūtį prašoka. Margarita taip pat prispaudžiama ir virsta. Mindaugas jau matydamas visų klaidas, pasirinkęs teisingą trajektoriją praplaukia.

Arūnas: „Atsidūriau vandeny po baidare, kurią srovė spaudė prie uolos. Kada išplėšė irklą net nepamenu. Bandau iškilti į paviršių, kabinuosi ranka už baidarės baliono, bet spaudimas penelyg stiprus, tad iškišti galvos nelabai ir gaunasi.  Pririju vandens, bandau vėl iškilti, bet tik įkvėpiu oro su vandeniu ir vėl žalias vanduo aplink. Puikiai matosi dugnas (gerai, kad akiniai pririšti), gylis kokie 4-5 metrai. Nugara trinasi į smailiu kampu pranykstančią į gelmę uolą, galvą pursluose spaudžia baidarė. Vienas po kito nulekia botai. Kojos daužosi į uolą. Suprantu, kad pro baidarę iškilti nepavyks – tik jėgų švaistymas ir vandens rijimas. Kita mintis – turiu išsikapanoti. Net supykau kažkaip. Suvokiau, kad beprasmiška instinktyviai laikytis įsitvėrus baidarės ir bet kuria kaina stengtis pro ją išlįsti. Dar sugebėjau prisiminti, kad uola baigiasi kažkur dešinėje. Sukaupiu jėgas, spyriuosi nuo uolos ir neriu po baidare ir uola į dešinę. Toliau kažkokio momento neprisimenu, bet tai nesvarbu – jau mane išmeta į paviršių.“

Per kažkokį stebuklą Margaritai pavyko užgriūti ant apversto kajako dugno – jos jau nebemalė kaip Arūno po laivu ir uola. Taigi Margarita stengiasi išlaikyti pusiasvyrą ant baidarės, o Jonas įsibridęs į srovę bando jai numesti morką. Iš kažkelinto karto pavyksta ir Margarita su abejomis baidarėmis ištraukiama.

Margarita: “Morkos karabinas buvo užsuktas! Viena ranka laikiau baidarę, kita atsukau karabiną, iš kokio penkto karto pavyko užkabinti už liemenės, nes diržas buvo įtemptas.“

Buvusios situacijos pavojingumą įsisamoninom tik kitą dieną. O kol kas išsigręžėm ir plaukiam toliau. Įveikiam beveik kilometro ilgio slenkstį Travers ir ties Grotovyj slenksčio pradžia mus paveja rusų katamaranininkai.

Slenkstis 250 metrų ilgio, tiesi atkarpa, užversta uolomis. Pradžioje laviravimas tarp stambių akmenų, toliau srovė per kelias maždaug metro aukščio nuopylas neša į dešinę. Pabaigoje srovė atsimuša į statmeną uolą – grotą, ir pasukus staigiai į dešinę praeina tarp vertikalios uolos ir milžiniško akmens. Groto viršuje prikalta žvaigždė ir kabo vėjo skambalai. Kaip vėliau sužinojome, ten 2005 metais po uola buvo pakišti ir žuvo 5 vandenininkai. Slenkstį rūpestingai išžvalgom ir pasinaudodami rusų sauga visi sėkmingai įveikiam. Toliau paskui rusus rėva po rėvos. Praplaukiam nelabai sudėtingą vardinį slenkstį Trek.

Toliau stojam prieš laikomą vienu iš pačiu sudėtingiausiu Utuliko sleksčių – Miangutajskij. Einam į žvalgybą. Slekstis sudėtingas, manevrams vietos nedaug. Per visą plotį nusėtas stambiais akmenimis. Pagrindinė srovė iš kairės pusės teka link dešinėje esančios vertikalios uolos, pakeliui dvi iki 1.5 metro aukščio nuopylos, su prispaudimu į dešinės pusės akmenis.

Kiek netikėtai, Arūnas su Jonu nusprendžia plaukti. Jonas pirmas, Arūnas iš paskos, įplaukia į slenkstį, pirmoji kliūtis – stipri srovė, nuopyla, siauras plyšis tarp dviejų uolų, o už jų šoninė srovė – Jonas leidžiasi ir be jokių abejonių apverčiamas. Arūnas suspėja pasukti į šoną ir sustoja. Jonas kurį laiką pasinardo bačkoje, bet pavyksta prisiglausti prie akmens ir nučiupęs už virvės, stiprios srovės blaškomas bando pritraukti baidarę. Kol priropoja Arūnas su kojinėmis, Jonas jau išsikapanoja. Įsėsti ir plaukti toliau praktiškai nėra kaip – stipri srovė iš karto neša skersai link kitos nuopylos. O ir kiti grupės nariai tolumoje kažkaip keistai mojuoja rankomis. Nusprendžiam grįti, kol dar galim. Išbrendam prieš srovę per akmenis palei dešinio kranto uolą. Kiti grupės nariai Arūną su Jonu išvadina bepročiais (be saugos, net neįspėję apie savo ketinimus), na jie ir nesiginčija. Rusų katamaranai slenkstį praeina. Nėr ką lygint, skirtingos svorio kategorijos – katamaranų ir mūsų kajakų. Kaip tankas prieš dviratį. Mes visi apsinešame, yra geras išmintas takiukas (matyt, kad ne mes vieni apsinešam), kuris baigiasi stovyklaviete su dviem malkų krūvelėmis. Rusai plaukia tolyn, o mes apsistojame nakvynei šalia slenksčio. Šiek tiek apsidžioviname rūbus, išgeriame badanų lapų nuoviro ir tikimės, kad oras rytoj bus geresnis. Per rūką nesimato kito kranto, lietus baigėsi.

2007 rugpjūčio 18 d.

Ryte nubundame jau su nebe tokiu entuziazmu kaip anksčiau. Arūnas žiūrėdamas į savo apdaužytas ir tik kojinėmis apautas kojas supranta, kad yra tik du variantai: perplaukti visus likusius slenksčius nei karto neišvirtus, arba nedvejojant apsinešinėti sudėtingiausius. Pirmas variantas neatrodo labai realus, o būti plukdomam srovės be batų tikrai nėra mūsų žygio tikslas, tad pasirinkimo kaip ir nelieka. Arūnas, Mindaugas ir Margarita iš karto nusprendžia likusius sudėtingus slenksčius apsinešti – visi išsivertę jau po du kartus, keli kartai buvo gan pavojingi. Jonas (apsivertęs vieną kartą) ir Darius (vis dar sausas) dar entuziazmo nepraranda.

Ilgai verdančių žirnių dėka pajudame tik vidurdienį. Netrukus priartėjame prie slenksčio Zev (Nasrai). Iš esmės tai galinga rėva su vartais tarp akmenų ir nuopylomis iki 1 metro aukščio. Sunkiausia dalis – Nasrai –metro aukščio nuopyla, kurios trečdalį išėjimo užstoja didžiulis akmuo su stipria šonine srove. Statom apsaugas abiejuose krantuose – du kajakai slensčio apačioje, Arūnas su morka iš karto už didžiosios nuopylos. Jonas pradeda ir viską padaręs teisingai, praplaukia visas kliūtis. Darius plaukdamas taisosi diržus, ir priartėja prie sudėtingiausios vietos neturėdamas pakankamai greičio. Dar ir įplaukimo trajektorija nelabai tiksli. Šuolis, bačkos purslai ir... Saidės nosis per mažai išlenda iš už uolos ir didžiaja šonine kraštine nuoširdžiai priglunda prie uolos. Na toliau jau aišku: srovė daro savo darbą ir už sekundės dalies Darius sėdi baidarėje jau žemyn galva, t. y. po vandeniu. Akimirksniu kojom paleidžia diržus ir ranka bando nuo viršaus nustumti laivą. Išneria. Irklas rankoj, kita čiumpa laivą. Arūnas stovi kaip tik tinkamoj vietoj ir meta morką. Metimas tikslus, Darius įsikimba į virvę ir ištraukiamas ant akmens. Šiek tiek atsikvepia ir vėl sėdęs į valtį sėkmingai užbaigia savo pasirodymą Zev‘e. Išsigręžia ir judam toliau.

Netrukus ir neplanuotai dar vienas grėsmingas slenkstis be pavadinimo, bet pirmas plaukęs Jonas linksmai ranka mosteli, jog plaukti galima ir pirmas pasileidžia žemyn. Jonas su Dariumi praplaukia, kiti apsineša. Jonas pasisiūlo praplukdyti Margaritos Edelveisą. Plaukia tuo pačiu maršrutu ir vidury slenksčio užšokęs ant akmens apverčiamas. Srovė jį kurį laiką neša, ir slenkščio pabaigoj priplaka prie seklesnio kranto. Laivą sugauna pats, o irklą upė pati užmeta ant akmenų pakrantėje. Viskas gerai, Jonas atsiperka iki kraujo nudaužytomis kojomis.

Jonas: „Slenkstis kaip slenkstis, tik plaukiu su Edelveisu, prašoku akmenis ir už jų kaip ir pirmą kart su Saide, kraštu užkliudau kitą akmenį ir ant jo užsėdu. Su Saide apsisukau ir nusileidau atbulas. O su Edelveisu šitas manevras nepavyko – bandžiau suktis, bet srovė greitai apvertė galva žemyn. Toliau veiksmas vyko greitai. Laivas sau, irklas sau, o aš nuo slenksčio vidurio pasileidau nešamas srovės. Pamenu, kad po vandeniu užsibūdavau per daug ilgai ir kildavo noras kvėpuoti. Pykau ant liemenės, kodėl ji manęs nelaiko, bet kai plauki galva žemyn ji ir neprivalo laikyti. Toks jausmas, kad plaukiau labai ilgai. Paneriu, išneriu, artėja akmenys, bandau nuo jų apsisaugoti rankomis. Pagaliau veiksmas eina į pabaigą. Ramus vanduo, kažkas mane gelbėja, spėju pagalvoti kaip gera gyventi ne po vandeniu. Pagaliau suvokiu, kad slenksčiai ir be pavadinimo gali būti pavojingi.“

 

Plaukiam toliau. Vienok jaučiasi nuovargis: ir fizinis ir psichologinis. Margarita dažniau ragina sustoti ir apsidairyti (beje, ką mes ir darėme, ypač palyginus su pimosiomis dienomis). Veidai labiau išvargę, entuziazmas netrykšta per kraštus. Slenkstis Bolšoj (Didysis) – pats sudėtingiausias. Dvi galingos nuopylos (1.5 ir 2 metrų ankščio), tarp jų 30 metrų stiprios įstrižos srovės su stipriu prispaudimu į kairiojo kranto vertikalią uolą. Čia jau niekas nebenori rizikuoti ir apsinešame laivus pakrante. Nėra to blogo, kas neįšeitų į gerą – Darius šalia tako miške aptinka krūvą gražiausių raudonikių. Pakrantėje šalia slenksčio ir papietaujam. Plaukimas tęsiasi.

Po pietų saulė dingo ir rodos dangus tuoj turėtų praplyštį ir smagiai mus išprausti. Toliau gal 5 kilometrų atkarpa be vardinių slenksčių, bet ištisai nusėta rėvomis ir bevardžiais slenkstukais. Atsipalaiduoti ir pasižvalgyti nėra kada, visi kiek įsitempę vis dairosi kas už posūkio – laukiam paskutinio vardinio slenksčio. Štai ir jis – Malyj (Mažasis). Eilė metrinių nuopylų, tarp jų dideli akmenys. Vėl plukdomės pakrante laikydami laivus it šuniukus už virvelių. Toliau plaukiame gal kiek labiau atsipalaidavę ir jau ieškome vietos nakvynei. Dar viena rėva, smagiai pasupa ir apipila vandeniu, o paskutinė plaukusi Margarita, kai atrodė, kad tikrai jau įveikė sunkiausią vietą ir liko vos kelios nedidelės bangelės, įsigudrino iškelti kylį į viršų. Gal atsisveikinimui su Utuliku, o gal nenorėdama laužyti tradicijos kiekvieną dieną išsimaudyti upėje. Sužvejoję savo vienintelę damą, dabar jau tikrai stojam artimiausiame “paplūdymyje”. Laužas, vakarienė, žalių devynerių buteliukas ir jau 22 valandos. Visi palapinėse. Tik Darius dar valo grybus (aplink stovyklą jų pilna, tik daugelis sukirmiję), juos apverda, bus rytoj pusryčiams. Rytoj paskutinė diena ir kaip tikimės pakankamai ramūs paskutiniai 8 kilometrai iki Baikalo. Iki civilizacijos.

2007 rugpjūčio 19 d.

 

Ryte lynoja lietutis. Tingisi net pagalvoti apie kėlimąsį ir plaukimą. Kaip paprastai pirmas nubunda Arūnas. Kuria laužą ir pradeda gamintį valgį. Po to belieka tik atsikelti ir valgyti. Pusryčiai ir dar lynoja. Lėtai pakuojam šlapius daiktus ir velkamės šlapius drabužius.

Nors esame pailsėję, bet jaučiasi moralinis nuovargis nuo plaukimo. Kiekvienas garsesnis vandens šniokštimas atrodo kaip artėjantis slenkstis. Nėra jokio noro išsiversti. Prie slenksčio Priamougoljnyj dauguma nusprendžia tempti laivus palei krantą. Jonas su Darium plaukia ir praplaukia, bet didelio entuziazmo jau nėra. Žygio pradžioje tokius slenksčius įveikdavom be žvalgybos. Panašu, kad mintyse mes visi plaukimą jau baigėm. Upė žymiai išplatėja. Jaučiasi, kad artėjam prie Baikalo. Palei krantą matosi, nesinori sakyti civilizacijos, greičiau rusiškos kultūros pėdsakai. Pakrantėje tai vienoje, tai kitoje vietoje matosi žmonės.

Tolumoje pasirodo Baikalas, be galo ir be krašto. Visos pakrantės nusėtos poilsiautojų. Prieš įtekant į Baikalą Utulikas išsišakoja į kelias dalis, vietomis jis pasidaro neperplaukiamas, tad pačioje pabaigoje, laivus į Baikalą reikia tempti. Lietus ir vėjas nesiliauja. Plaukimas baigtas. 

Viskas pavyko sėkmingai, tačiau upė pasirodė sunkesnė negu tikėjomės, arba tiksliau pasakius mes neįsivaizdavom kas mūsų laukia. Mums pavyko, kad vandens lygis buvo kiek žemesnis nei vidutinis, kitaip ji vietomis būtų labai sudėtinga ir tektų plaukti stipriai rizikuojant. Apie tai, kad upė gan pavojinga byloja įvairiose upės vietose išsibarstę paminklai žuvusiems.

Plaukimas baigtas. Baigėsi mūsų kaip vandenininkų rūpesčiai ir prasideda mūsų kaip turistų rūpesčiai, nes iki kelionės namo lieka dar beveik savaitė. Per tą laiką dar norime pamatyti Baikalo pakrantes, nuvykti į Olchon salą.

Kelionės reziumė: dėl gan paprasto pasiekiamumo, išsamių aprašymų, locijų gausos upė ypač tinkama nedaug patirties turintiems vandenininkams. Tačiau ir jiems reikia būti atsargiems – priklausomai nuo vandens lygio tam tikros vietos gali būti labai pavojingos. Su katamaranais, suprantama, plaukti žymiai paprasčiau. Nors šiuose kraštuose turizmas ganėtinai išplėtotas, galima sutikti vieną kitą vandenininkų grupę, tačiau pakrantės visai neapšnerkštos, ypač jei lyginti su populiariausiomis Kolos ar Karelijos upėmis. Labai graži Baikalo regiono gamta. Būnant tuose kraštuose reikėtų nors porą dienų skirti Olchon salai – jos grožį būtų galima lyginti su mūsų Neringos grožiu, tik mąstelis kitas...

Vilnius, 2007-09